Joninės – vasaros saulėgrįžos šventė. Švenčiama birželio 24 dieną, krikščionių šalyse sutampa su Šv. Jono Krikštytojo diena. Baltų kraštuose ši šventė žinoma nuo 14 amžiaus. Iki krikščionybės įvedimo Joninės buvo vadinamos Kupolėmis, arba Rasomis, ir buvo švenčiamos visą trečiąją birželio dekadą. Po krikščionybės įvedimo Kupolės buvo sutapatintos su Jono Krikštytojo diena, o šventines apeigas imta atlikinėti jos išvakarėse.

Per Jonines nuo seno ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui. Tikėta, kad kuo didesnė rasa šventės rytą, tuo derlius bus gausesnis, o prieš saulei tekant ji turinti gydomųjų galių.

Šventės svarbiausi simboliai – Saulė (jai dėkojama už šviesą ir šilumą, prašoma jos palankumo) ir ugnis (švenčiama lauke, prie laužo). Laužas dažniausia kuriamas apylinkės aukščiausioje vietoje. Manyta, kad kuo toliau ugnis apšvies laukus, tuo didesnis bus derlius. Jaunimas prie laužų dainavo, ėjo ratelius, poromis šokinėjo per ugnį. Tikėta, jei mergina ir vaikinas peršoka laužą susikibę rankomis – jų laukiančios vestuvės. Vidurnaktį ieškota pražystančio paparčio žiedo – Perkūno ugnies. Tikėta, kad jį radęs taps visažiniu. Daugybės šių Joninių papročių dar buvo laikomasi iki 20 a. vidurio.

Nuo 20 a. šešto dešimtmečio Joninių papročiai kito – jų išvakarėse vyrai atnešdavo ąžuolo šakelių, iš kurių moterys pindavo girliandas ir jomis puošdavo varduvininko (Jono, Jonės, Janinos). 20 a. septintame–aštuntame dešimtmečiais imta rengti Joninių šventes Rambyne, Kernavėje ir kitose vietose, į kurias važiuodavo žmonės iš įvairių Lietuvos vietų; vyksta koncertai, žaidimai, gegužinės, ieškoma paparčio žiedo.

Nuo 2004 Joninės Lietuvoje – valstybinė šventė.